Esė „Kultūros industrija“ yra vienas iš Frankfurto mokyklos atstovų Maxo Horkheimerio ir Theodoro Adorno žymios knygos „Apšvietos dialektika“ (1947 m.) skyrių. Šiame tekste kritinės teorijos pradininkai nagrinėja kultūros industriją kaip priemonę manipuliuoti masėmis per standartizuotus ir vienodus meno kūrinius, kurie neturi jokios žmogiškosios vertės ir yra naudojami kaip prekės, kurių vienintelis tikslas – pelnas. Vėlyvojo kapitalizmo laikotarpiu kultūros industrija naudojasi žmonių noru greitai pasilinksminti, kad išvengtų gyvenimo sunkumų, nelygybės ir priespaudos. Nors Horkheimerio ir Adorno analizės objektai buvo radijas ir kinas, pati „kultūros industrijos“ sąvoka sudarė pagrindą visiškai kitokių medijų tyrimams ir išlieka aktuali ir šiandieniniame skaitmeniniame amžiuje.