Žiema „Be sniego“ – tai knyga apie karo pradžią, apie išvykimą, apie atsiribojimą nuo savo šaknų ir sovietinės praeities permąstymą; apie savivertės jausmo išsaugojimą, apie emigracijos patirtį ir trapų palikimą, kurį su ja pasiimama; apie „ekstremistinę“ meilę, gyvenimą skirtingose ​​šalyse ir suvokimą, kad Žmogus yra pasaulio pilietis: „Dabar einu per laiką, kuris tapo panašus į drebučius – ne todėl, kad kalbu apie tolimą praeitį, o todėl, kad vėl karas – ir man atrodo, kad visas laikas – apskritai VISAS laikas – yra vienas sluoksnis, kaip drebučiai; paliesk jį viena kryptimi, ir jis sujudės kita. Ir vis dėlto jame nėra kuo kvėpuoti. Dabar vienas iš mūsų – ar tai aš dabar Veinheime, ar mano senelis Maskvoje pačioje amžiaus pradžioje – stumia, mėtosi ir sukasi. Ir mes girdime vienas kitą.“