Herbai ir vėliavos, kuriuose vaizduojami skorpionai, egzotiški turbanai ir kepurės, užkabintos nosys, raudoni plaukai, tamsiai raudoni, juodi ar net mėlyni veidai, nenatūraliai susisukusios pozos, nepadorūs gestai ir piktos-agresyvios grimasos. Viduramžių Vakarų mene daugelis ženklų buvo naudojami netikintiems (žydams, musulmonams ir pagonys), eretikams, kitiems nusidėjėliams ir atstumtiesiems pažymėti ir atskleisti. Visi jie buvo siejami su „melo tėvu“ – velniu, o taip pat vienas su kitu, tarsi būtų pasaulinio sąmokslo prieš krikščionišką visuomenę dalis. Pagonys romėnai kartais buvo vaizduojami su žydų kepurėmis ir su pseudožydiškais užrašais ant drabužių, žydai buvo vaizduojami su musulmoniškais turbanais, o musulmonai buvo kaltinami stabų garbinimu ir senovės romėnų dievų šaukimu. Viduramžistas Michailas Maizulsas naujoje knygoje parodo, kaip XII–XVI a. buvo konstruojamas priešo įvaizdis, kaip vaizdų erdvėje ir miestų gatvėse veikė stigmatizacijos mechanizmai, kaip viduramžiais atsiradusios technikos perkeliamos į Naujųjų laikų brošiūras, plakatus, karikatūras.

Apdovanojimai ir prizai
Ji buvo įtraukta į ilgą Dmitrijaus Zimino „Apšvietos“ apdovanojimo 15-ojo sezono sąrašą (įtraukta į užsienio agentų registrą).