Ši knyga prasideda priverstine tremtimi ir baigiasi tremtimi. Galbūt ją galima pavadinti autobiografine, nors čia nėra faktų. Galbūt ją galima pavadinti išpažintine, nors čia nėra išpažinčių. Ji apie šaknį, kuri nenustoja augti. Apie lauko taką, vedantį į didmiestį. Apie meilę, kuri pati yra kelias. Apie kalbą, kuri kartu tampa ir prieglobsčiu, ir išsigelbėjimu. Apie senų ir karčių prisiminimų uogas, kurios mus vilioja, nuodija ir gydo. Knygą sudaro atrinkti eilėraščiai iš trijų ankstesnių rinkinių, taip pat parašyti pastaraisiais metais.