„Levas Oborinas yra vienas iš tų (nedaugelio) autorių, kurių kalba prasideda nuo kalbos nebuvimo. Kalba atsiranda kartu su rašymu kaip kunkuliuojantis žodynas, užgriebiantis naujos dienos chthoniškas prasmes ir negalvojantis apie aiškumą. Bet man atrodo, kad tam tikras aiškumas, netikėtai išryškėjantis, yra pagrindinis šios poezijos įvykis“, – Michailas Aizenbergas.