Vienas iš pavojingiausių cenzūros bruožų yra kolektyvinis nenoras suvokti didžiulių pasekmių, kurias jos veiksmai daro visuomenei. XIX a. Rusijoje būtent ši institucija buvo viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis valstybė veikė literatūrinį gyvenimą.

Bet ar teisingas įprastas požiūris į cenzorius kaip į negalvojančius represinės politikos agentus ir rašytojus kaip į grynos žodžio laisvės šalininkus? Kirilo Zubkovo knygoje santykiai tarp literatūros ir cenzūros to meto Rusijoje atsiskleidžia kaip sudėtingas sąveikų tinklas, kurio negalima sumažinti iki vienpusiško cenzorių spaudimo rašytojams.

Autorius nagrinėja šią temą remdamasis keliais reikšmingais atvejais, susijusiais su dviejų žymių rašytojų veikla — Ivano Gončarovo, kuris pats užėmė cenzoriaus pareigas, ir Aleksandro Ostrovskio, kuris dažnai tapdavo šios institucijos darbuotojų dėmesio objektu.

Kirilas Zubkovas yra literatūros istorikas, filologijos mokslų kandidatas, knygos „Pokyčių scenarijai“, išleistos leidykloje „NLO“, autorius.