Polinos Žerebcovos dokumentinis romanas „45-oji lygiagretė“ paremtas autorės asmeniniais dienoraščiais, rašytais 2005–2006 m. „Mes su mama atvykome į Stavropolį iš Grozno, iš griežto musulmoniško pasaulio. Atvykome iš karo, tarsi iš kitos planetos, esame pabėgėliai. Turime savo sunkią naštą ir savo košmarus. Tačiau net ir čia, taikioje 45-ojoje lygiagretėje, nerandame jokios ramybės ar pagalbos. Bauginimai. Įžeidimai. Kyšiai... Pamažu susipažįstame su skirtingais žmonėmis, sužinome apie jų sunkų gyvenimą, jų sielvartą. Toks gyvenimas be karo. Bet ar jis daug geresnis? Kariškis ar civilis, turtingas ar vargšas, jaunas ar senas – visada renkiesi: mušti, įžeisti, žudyti, atimti – ar padėti, dalintis duona, duoti antklodę šąlančiam, pralinksminti. Ir kiekvienas iš mūsų šį pasirinkimą darome kiekvieną sekundę. Aš esu tų, kurie negali šaudyti, pusėje.“