„Pasaulis susideda iš svaiginančio kvapų judėjimo.“ Žmonės, gyvūnai, augalai, daiktai, prisiminimai – visa tai susijungia ir sudaro uoslės modelį, kuris persmelkia mūsų gyvenimus ir juos sujungia. Savo naujame tekste (2024 m.) japonų rašytoja Ryoko Sekiguchi atskleidžia kvapų dienoraštį – kelių moterų iš skirtingų šalių ir epochų istorijas, pasakojamas per jų uoslės įspūdžių prizmę. Trumpi pasakojimai kaitaliojasi su citatomis iš knygų ir apmąstymais apie kvapų semiotinį vaidmenį, klausimais apie kvapiųjų molekulių savybes ir galimybes: kaip kvepia paslaptis? Ar yra šešėlio kvapas? O kaip dėl išsiskyrimų? Ar kada nors atrasime tų, kuriuos kadaise pažinojome ir mylėjome, kvapus? Sekiguchi kvapą laiko ne tik „buvimo tąsa“, bet ir pažinimo priemone, galinčia sutrikdyti mūsų įprastus santykius su laiku ir erdve.