Knygoje „Tarpukario Kijevo architektūra. Mokyklos. Lopšeliai. Darželiai“ pristatoma masinio mokyklų ir ikimokyklinių įstaigų statybos istorija tarpukario Kijeve. Knygoje išvardijami visi mokyklų pastatai, įskaitant sunaikintus 1941–2018 metais, taip pat dauguma ikimokyklinių įstaigų. Kiekvienai mokyklai pavyko išsiaiškinti statybos metus, tipinių projektų numerius ir daugumos statinių autorius.

Ypatingas dėmesys knygoje skiriamas žmonėms, dalyvavusiems masinėje mokyklų statyboje. Iš užmaršties buvo sugrąžintos ne tik architektų, bet ir statybos vadovų, darbų vykdytojų, stachanoviečių ir kitų susijusių asmenų pavardės.

Be iškilmingos kūrybinių pasiekimų ir darbo žygdarbių istorijos, skaitytojui atsiveria ir epochos užkulisiai – vagystės, prasta kokybė ir sunkios buitinės sąlygos.

„Tualeto istorijos visada gerai įsimena. Neseniai sužinojau, kad iš mano knygos apie mokyklas skaitytojai labiausiai patiko skyrius apie unitazus. Juk unitazas – tai civilizacijos ženklas! Na taip, o ką, manėte, kad knyga apie mokyklas bus nuobodi? (žinau, daugelis manė, kad ši knyga nuobodi, kol neperskaitė).

Cituosiu fragmentą apie nesėkmingą architekto Kodnerio bandymą įrengti unitazus statomose mokyklose: autorius stengėsi ne tik sukurti maksimaliai patogų planavimą ir atsižvelgti į insoliacijos ir vėdinimo reikalavimus, bet ir maksimaliai kokybiškai įrengti mokyklas – tualetuose buvo įrengti unitazai, kurie tuo metu buvo vadinami „angliškais“. Pasak autoriaus, unitazai buvo įrengiami ne tik higienos tikslais, bet ir siekiant vaikams įskiepyti kultūrą.

Tačiau 1938 metais Kodneris buvo priverstas pripažinti, kad mokyklose įrengti unitazai pasirodė esą klaida – niekas nemokėjo jais naudotis, vietoj to visi pradėjo lipti ant jų kojomis. Prieš unitazus buvo statomos kėdės, kurios apvirsdavo, lūždavo, pūdavo, o vaikai – krisdavo. Dėl to Kodneris padarė išvadą, kad mūsų žmonėms dar per anksti statyti unitazus – tegul lipa kojomis ant labiau įprastų genių.“ S. Širočinas