Amerikiečių meno istorikė ir kritikė Suzanne Hudson (g. 1977 m.) tyrinėja tapybą – mediją, kuri yra esminė klasikinio Vakarų meno dalis, tačiau šiandieniniame postmedialiniame pasaulyje tėra viena iš daugelio lygiaverčių išraiškos priemonių. Analizuodama pirmųjų dviejų XXI amžiaus dešimtmečių meną, autorė atsižvelgia į šį dvilypumą: tapyba vertinama ne tik kaip rankų darbo vaizdas ant plokščio paviršiaus, bet ir kaip įrankis apmąstyti autorystę, menininko tapatybę, meno istoriją ir institucinę struktūrą, instaliacijų ir konceptualių projektų elementas bei priemonė spręsti aktualias politines problemas. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama meninių praktikų, pasitelkiant tapybą, įvairovei: iliustruota daugiau nei dviejų šimtų menininkų iš viso pasaulio darbų apžvalga įtikinamai parodo, kad tapyba – gera ar bloga, figūratyvi ar abstrakti, materiali ar virtuali, originali ar pasisavinta – išlieka puikiu pagrindu ar arena novatoriškiems meno tyrinėjimams.