„Žmonių rasė“ (1947) – autobiografinis romanas, tiksliau, tikra istorija, pirmoji ir paskutinė prancūzų rašytojo, poeto ir Pasipriešinimo kovotojo Roberto Anthelme'o (1917–1990) knyga. Ji yra unikalus liudijimas, apibūdinantis žmonių dehumanizaciją stovyklose ir norą gyventi, kuris, nepaisant visko, išlaiko jų žmogiškumą.

Iš pradžių knyga liko mažai pastebėta, bet galiausiai buvo išversta į kelias Europos kalbas ir įkvėpė daugybę gilių filosofinių „stovyklų gyvenimo“ fenomeno – kalinių, prižiūrėtojų ir kolaborantų sambūvio – interpretacijų. Georges Bataille ir Maurice Blanchot, Sarah Kofman ir Edgar Morin, Philippe Lacoue-Labarthe ir Jean-Luc Nancy, Marguerite Duras ir Georges Perec teigė, kad išleidus knygą „literatūra atgimė iš naujo“.