Daugelis Rusiją suvokia kaip šalį, kuri triumfavo prieš „skaitmeninį gulagą“: valstybė disponuoja visais savo piliečių asmeniniais duomenimis, žino, ką jie veikia internete, kam skambina ir su kuo bendrauja – ir naudoja šiuos duomenis gyventojų kontrolei bei nepritarimui slopinti. Realybėje situacija yra įdomesnė ir sudėtingesnė: šiuolaikinė Rusija yra šalis, kurioje triumfavo kiberpankas. Dėl korupcijos ir pareigūnų nekompetencijos ne tik saugumo pajėgos, bet ir korporacijos, sukčiai, žurnalistai ir visi kiti gali gauti nemokamą prieigą prie jautriausių duomenų. Už nedidelį mokestį arba be jo galima rasti viską – nuo ​​skrydžių statistikos iki banko išrašų. Vieniems jų reikia norint identifikuoti Ukrainoje karo nusikaltimus darančius kareivius, o kitiems – norint šnipinėti jiems patinkančią moterį arba sukurti turto prievartavimo schemą.

Kaip buvę KGB pareigūnai sukūrė programinę įrangą, skirtą išnaudoti pavogtas duomenų bazes iš prekybos centro „Gorbushka“? Kaip knygos autorius panaudojo nutekintas duomenų bazes, kad surastų Vladimiro Putino nesantuokinę dukterį? Kaip Maskvos programuotojai, tikėdamiesi sukurti stulbinančią ateities technologiją, sukūrė visapusišką maskviečių stebėjimo sistemą? Kaip saugumo pajėgos ir aktyvistai suranda anoniminių „Telegram“ kanalų kūrėjus? Vieno iš pirmaujančių Rusijos tiriamosios žurnalistikos atstovų Andrejaus Zacharovo knyga sujungia šias stulbinančias istorijas ir dešimtis kitų į vieną pasakojimą, kuris suteikia daugybę priežasčių pasibaisėti, bet kartu ir vilties: nepaisant ilgamečių valstybės bandymų visiškai kontroliuoti duomenų rinką, rusai sėkmingai priešinasi Kremliaus pastangoms ir joms kenkia.

‍