Vladimiras Sorokinas parašė naują palyginimą – laukinę, kerinčią ir negailestingą. Romane „Pasaka“ atgyja niūri postapokaliptinė Rusija, kur šiukšlių laukai tampa vilties teritorija, o kelionė per sąvartyną – šventos transformacijos keliu. Pasaulis po katastrofos yra pasakiškai absurdiškas, tačiau iš jo panoptikumo slypi amžinos prasmės: mirtis ir atgimimas, tikėjimas ir neviltis, irimas ir nauja utopija. Sorokinas veda skaitytoją per apvalantį absurdą: nuo bauginančios irimo prozos iki malonės blyksnių. „Pasaka“ – tai naujas epas apie rusų sąmonę: žiaurią ir šviesią, pažemintą ir svajingą. Autorius vėl konstruoja ateitį kaip alegorinį košmarą, tačiau kartu suteikia skaitytojui šansą – siaubingą, bet vienintelį įmanomą.