Marijos Vaitsašonak literatūrinė kūryba remiasi kone mitologine tautine tapatybe ir senąja klasikine tradicija. Teksto natūralumas, kalbos stiliaus lengvumas, liaudiškos šnekamosios kalbos įsimenamumas daro Marijos prozą ir poeziją originalia ir tikra tarp daugelio šiuolaikinės literatūros kūrėjų.

Deja, Maria Vaityashonok pradėjo netekti regėjimo. Skaitymas ir rašymas jai tampa vis problemiškesni. Tačiau dvasinė ir kūrybinė veikla verčia ieškoti naujų galimybių dalyvauti literatūriniame procese — taip kartu su Oksana Yorkina atsirado tinklaraščio dialogas „Apie prizą Siličyje“.

Marija telefonu kalbėdavo apie savo požiūrį į įvairius aktualius ir grėsmingus jos ir visuomenės gyvenimo įvykius, klausdavo pokalbio temos ar atsakydavo į klasės draugo klausimus. Šie pokalbiai buvo ne tik kūrybinio pobūdžio, bet ir turėjo įspūdingą meninį pagrindą tiek siužetu, tiek kalbiniu ir stilistiniu apipavidalinimu.