Suomių rašytoja. Ji rašo švediškai. Ir vis dėlto, netikėtai, tai skamba rusiškai...

Kažkas, apie ką pamąstyti! Stellos Parland eilėraščiai – tai savotiškas žodinis balansavimas, kuriame „kaip“ dažnai yra svarbiau nei „ką“. Kartais iškyla tikras poetinis siužetas, o kartais siužetas yra vaizdas, detalė, grafinis elementas (pavyzdžiui, eilėraštis „Babilone“ – jį reikėtų skaityti iš apačios į viršų) arba tiesiog garsas ar rimas. Todėl knygoje yra daug „garso“ ir „skaičiavimo“ eilėraščių, tačiau tai yra ypatinga skaičiavimo rimų rūšis: apie juos verta pamąstyti. Juk skaitymas gali tapti ne mažiau įdomiu žaidimu nei įprastas laisvalaikio praleidimo būdas namuose ar lauke.

Ir pažiūrėkite, kokiais keistais personažais pilna ši knyga! Ir panelė Baklažan, bandanti išslinkti iš savo sodo, ir seni vyrai bei moterys, ne tik „žmonės“, bet ir „skruzdėlės“, ir visi tie keisti gyvūnai bei vabzdžiai, ir erzinantys „hmurokratai“ (žodis, kurį poetė sugalvojo biurokratams apibūdinti), ir vietinis mokslininkas Hampus Rüttar, kuriam žodžio tarimas yra svarbesnis nei jo reikšmė, ir ekscentriškasis Kilkeströmas, nusprendęs susivalyti pieninius dantukus, kad jie greičiau augtų, ir personažai, atkeliavę iš kitų literatūros kūrinių... Smagu vaidinti neįprastą Romeo ir Džuljetos istoriją arba paplepėti su populiariausiu šios knygos herojumi Don Žuanu (iš tikrųjų jis tikras Don Žuanas, tik parašytas ir kalbamas itališkai – prisimenate, kaip Stella Parland dievina Italiją?)... Trumpai tariant, kiekvienas ras kažką sau! Be to, šį skaitinį papildo nuostabios Lindos Bondestam iliustracijos, kurios panardina mus tai į juodą, tai į raudoną spalvą – lygiai taip pat, kaip eilėraščiai, šios „katastrofų strofos“, panardina mus tai į naktinių šešėlių ir lopšinių pasaulį, tai į šviesios dienos triukšmą ir šurmulį...