Tomo Maho knygoje „Mirties metaforos: apie transcendentinės patirties logiką“ (1987) vienas iš amžinų klausimų apie „paskutinius žmogaus gyvenimo dalykus“ – mirtį ir mirtį – įdedamas į tankų metaforinių nebūties situacijos supratimų tinklą. Filosofiniai, socialiniai, medicininiai, religiniai, etnografiniai ir ezoteriniai diskursai, kartais susipynę, kartais įžengiantys į neįveikiamas prieštaras, nubrėžia didžiulį apmąstymų lauką apie mirties faktą, prasmę ar beprasmybę, apie pačią galimybę kalbėti apie tai, kas nesuprantama.