Aleksandras Sergejevičius Puškinas. Viena įtakingiausių Rusijos literatūros asmenybių, kurios kūrinius iki šiol mintinai mokosi suaugusieji ir vaikai. Tarp amžininkų jis garsėjo kaip genijus ir laisvamanis, juo žavėjosi ir jam pavydėjo. Poeto gyvenimas tragiškai nutrūko 1837 metų sausį per dvikovą su prancūzu Žoržu Dantesu.

Paskutiniais gyvenimo metais Puškinas sunkiai išgyveno neseniai įvykusią motinos mirtį. Artimo žmogaus netektis stipriai paveikė Aleksandro Sergejevičiaus kūrybą – ilgą laiką jis negalėjo parašyti nė eilutės. 1837-ųjų pradžioje, likus nedaug laiko iki žūties, poeto dvasia atgijo: kažkas visiškai naujo ir nuostabaus pradėjo gimti iš po jo plunksnos. Puškinas buvo įsitikinęs, kad tai bus geriausias jo kūrinys. Iki lemtingos dvikovos buvo likusios vos kelios dienos…

Tulos komiksų kūrėjas Aleksejus Chromoginas („Ugnys miške“, „Pirmasis žmogus Žemėje“) pristato etiudą-apmąstymą apie tai, kur brėžiama riba tarp šedevro ir vidutiniškumo. Ar esame teisūs, vadindami genialiu dar vieną darbą begalinėje šedevrų eilėje? Ar kūrinio suvokimui turi įtakos jį sukūrusio žmogaus gyvenimas ir mirtis? O gal pavyzdinio Kūrinio didybė nepriklauso nuo žodžių ir skaičių, kurie bus iškalti ant Kūrėjo antkapio?