Istorijos mokslų daktaro, profesoriaus Andrejaus Borisovičiaus Zubovo „Rusijos istorija XIX amžiuje“ yra ne chronologinis įvykių atpasakojimas, o apmąstymas apie priežastis, kurios priartino „istorinės Rusijos“ mirties galimybę. XX amžiaus pradžios katastrofa, pasak profesoriaus Zubovo, turi daug gilesnes šaknis, nei įprasta manyti. Kruopštus šių priežasčių tyrimas padeda ne tik geriau suprasti praeitį, bet ir paaiškinti dabartį.

Antrajame tome kalbama apie bene šlovingiausią Rusijos istorijos dešimtmetį – 1815–1825 m. Tai visiškos ramybės dešimtmetis. Rusijai visi karai baigėsi. Europa pripažįsta šalies, išlaisvinusios ją iš Napoleono valdžios, autoritetą. Imperatorius Aleksandras vadinamas „Europos Agamemnonu“, lyginant jį su Achajų karalių vadu legendoje apie Trojos karą. Aleksandras Prancūzijoje įkuria konstitucinę monarchiją ir Burbonų dinastiją, po savo skeptru suburia konstitucinę Lenkiją. Jis ruošia ir visos Rusijos konstituciją, ir baudžiauninkų išlaisvinimą. Šventasis Raštas yra išverstas į daugiau nei keturias dešimtis Imperijos kalbų, įskaitant šiuolaikinę rusų kalbą, ir platinamas šimtais tūkstančių kopijų. Atrodytų, Rusijos visuomenė neregėtai auga. Tačiau puikus karaliavimas baigiasi keistai ir absurdiškai. Kodėl?