Aleksandra Jakovlevna Brushtein savo autobiografinę trilogiją „Kelias nueina į tolį“ pradėjo rašyti 1956 m. Būdamas 72 metų, kurčias ir beveik aklas, Brusteinas rašė knygą, kurioje herojė buvo ji pati, tačiau jam buvo devyneri.
Sašenka gyvena Vilniuje (dabar Vilnius) su mama ir tėčiu, virėja, medicinos sesele ir mokytojais, ruošiasi stoti į Kilmingųjų mergaičių institutą – čia knyga prasideda. Enciklopediniu tikslumu beveik po 50 metų Brusteinas atkuria miestą, kuris išgyventų du pasaulinius karus ir Holokaustą. Šis tikslumas liečia ne tik kasdienybės smulkmenas, bet ir XIX amžiaus pabaigos žmonių išgyvenimus, kurie jau jautė artėjančius pokyčius – politinius, socialinius, techninius.
Visi knygoje aprašyti įvykiai yra tikri, kiekvienas veikėjas – nepriklausomai nuo jo vietos ir svorio knygoje – turi tikrą prototipą, kurio vardą ir pavardę dažniausiai nešioja. Tai leido studijos autorei Mariai Gelfond archyvuose rasti ir į komentarų tekstą įtraukti ne tik asmens egzistavimo patvirtinimą, bet ir atsekti jo istoriją, sužinoti, kaip jis gyveno prieš knygoje aprašytus įvykius, jų metu ir po jų. Ir šis komentaro išsamumas ir kruopštumas leidžia jį publikuoti atskirai, be komentuojamo teksto.
Knyga, kurią laikote rankose, yra pirmoji projekto dalis, joje komentuojamos dvi trilogijos istorijos – „Kelias eina į tolį...“ ir „Aušros valandą“.
Iljos Bernsteino serijos kompiliavimas, redagavimas, dizainas
2-as leidimas, pataisytas
Vidurinio ir vidurinio mokyklinio amžiaus.