Brazilų antropologo Eduardo Viveiros de Castro (g. 1951 m.) esė rinkinys „Marmuras ir mirta“ panardina skaitytoją į etnografinį, istorinį ir filosofinį jo „kanibalo“, arba čiabuvių, minties projekto kontekstą. Kitaip nei de Castro magnum opus, terminologiškai tankus traktatas „Kanibalų metafizika“, „Marmuras ir mirta“ pateikia prieinamą požiūrį į klausimus, į kuriuos atsako čiabuvių sąvokos. Knygos titulinis tekstas yra istorinis tyrimas, pagrįstas XVI ir XVII amžių katalikų katechetų pastebėjimais. Bandydami atversti Amerikos čiabuvius į krikščionybę, jie lygino savo idėjas apie sielą, kūną ir gyvenimą po mirties su kitų tautų įsitikinimais. De Castro analizuoja įvairių laikotarpių antropologinę medžiagą ir aprašo Naujojo pasaulio gyventojų mąstymo modelius, susiedamas juos su poststruktūralizmo idėjomis.