Diskusijos apie nuolat didėjantį šiuolaikinio gyvenimo tempą jau seniai yra įprastos meninėje ir humanistinėje mintyse. Reaguojant į šį bendrą pagreitį, atsirado „lėtumo“ sąvoka – tai yra dirbtinis gyvenimo sulėtinimas, taip pat ir vaizduojamojo meno priemonėmis. Savo knygoje Lutz Koepnickas nagrinėja šį reiškinį ir analizuoja menines praktikas, kurios sąveikauja su „išplėsta laiko struktūra ir abejonių, atidėliojimo bei vilkinimo strategijomis, leidžiančiomis mums sulėtinti tempą ir patirti nevienalytę, daugialypę dabarties tėkmę“. Tai Peterio Weiro ir Wernerio Herzogo filmai, Willie Doherty ir Hiroyuki Masuyama nuotraukos bei Olafuro Eliassono ir Janet Cardiff medijų darbai. Autorius įsitikinęs, kad šie eksperimentai kyla ne iš nostalgijos idiliškai praeičiai, o iš noro įsiskverbti į dabarties esmę ir apmąstyti laiko prigimtį. Lutz Koepnickas yra Vanderbilto universiteto profesorius, besispecializuojantis vaizduojamajame mene ir intelektualinėje istorijoje.