Ukrainietės portretą dažniau apibrėžia tai, apie ką ji tyli, o ne tai, apie ką kalba. Tačiau be šios tylos patirties nebūtų balso, skambančio šioje kolekcijoje. Balso, ginančio teisę nuoširdžiai kalbėti apie gilų sielvartą, kartų traumas, stereotipus ir archetipus, šaknis degančioje žemėje, meilės drąsą ir nusivylimą tuštuma už kaukių. Nepaisant priekaištų dėl perdėto atvirumo ar dygumo, kartėlyje ir tamsoje. Nes tik taip jos išlieka savimi – bet ir įkūnija šimtų vis dar tylinčių seserų patirtį.