Ateitis atėjo ir praėjo, branduolinis karas beveik užmirštas, ne visi išgyveno, o tie, kurie išgyveno, niekada nebebus tokie, kokie buvo. Taikos sutartis neprivedė prie taikos: smurtas tapo norma ir būtinybe, o tolerancija jam buvo labiau užkrečiama nei Bolivijos virusas. Paskutinėje trilogijos apie daktarą Gariną dalyje Vladimiras Sorokinas vaizduoja kitą, dar labiau nuo mūsų nutolusį, postapokaliptinio irimo etapą. Tačiau jo tikrovė, paradoksalu, atrodo daug labiau atpažįstama. Tiesa, pagrindinį veikėją susipažįstame ne iš karto, bet jis vis tiek, kaip ir dera gydytojui, išlieka orumo ir žmogiškumo pavyzdžiu.

Traukinys – nekintamas vaizdas, jungiantis rusų, sovietinę ir posovietinę literatūrą, keliauja iš rytų į vakarus. Jo kuras yra žmonės, ne metaforiškai, o tiesiogine prasme, ir jie neturi kur kitur bėgti. Tačiau nuostabus gydytojas ir jo neįprasti įpėdiniai teikia vilčių, kad išprotėjęs pasaulis turi ne tik pabaigą, bet ir laimingesnį tęsinį.