Arkidiakono Andrejaus Kurajevo knyga „Šventieji stačiatikių pasaulio karai“ tyrinėja religinio smurto reiškinį ir karo pateisinimą stačiatikių istorijoje ir teologijoje. Autorius nagrinėja Bažnyčios požiūrį į karą per amžius, nuo Bizantijos ir Senovės Rusios iki šių dienų. Jis daugiausia dėmesio skiria Evangelijos meilės įsakymo ir ginklų šventinimo praktikos prieštaravimui, taip pat „šventojo karo“ ideologijai stačiatikių tradicijoje. Kurajevas remiasi istoriniais šaltiniais, Šventųjų Tėvų tekstais, Visuotinių susirinkimų dokumentais ir šiuolaikiniais bažnyčios pareiškimais, parodydamas, kaip religinė retorika buvo naudojama valstybės ir kariniams interesams pateisinti. Knygoje keliami aktualūs klausimai: ar karas gali būti laikomas „teisiu“? Kur yra riba tarp tikėjimo gynimo ir smurto?