„Dvi kalbos, viena siela“ yra trumpiausia knyga, bent jau man žinoma, poeto, užfiksavusio laisvą šeštojo dešimtmečio dvasią... ir išsaugojusio ją iki šių dienų. Daugelio jo teiginių lakoniškumas, be kita ko, rodo, kad autoriui nėra svetima vokiečių klasikinė poezija su jos savęs ribojimo troškimu (Dichten = sutirštinti!). Tačiau ir žydų tradicijos moko nešvaistyti žodžių, o Feliksas Batorinas yra tradicionalistas gerąja prasme. Tuzinas eilėraščių baltarusiškai, dar šiek tiek jidiš kalba. Gamta ir miestas, praeitis ir dabartis – poetas domisi gyvenimu visomis jo apraiškomis, tačiau savo idealių vietų jis ilgai ieškojo ne dideliame mieste, o ne gana iškreiptoje dabartyje. Todėl eilėraščiai paženklinti nostalgijos – o kartu ir tikėjimo ateitimi – antspaudu. Autorius vengia lozungų, didingos retorikos, siaučiančių emocijų, nors kartais jį apima neviltis... Jei manęs paprašytų F. Batorinui surasti vieną daiktavardį (skirtingų laikų, skirtingų temų, o ir kalbų), tai sakyčiau, kad tai tylūs giesmės gyvenimui ir laisvei. Apskritai kolekcija yra vertas mano šlovingo tautiečio kūrybos pristatymas. (Vilkas Rubinčikas, Minskas, 2024 m.) (Vilkas Rubinčikas, Minskas, 2024 m.)

Feliksas Batorinas (Chaimovičius Feliksas Borisovičius) – baltarusių rašytojas, vertėjas ir prozininkas. Gimė 1948 metų vasario 5 dieną Minske. Aukštąjį medicininį išsilavinimą įgijo Minske ir keturis dešimtmečius dirbo gydytoju. Literatūroje jis debiutavo 1967 m. Rašo baltarusių ir hebrajų (jidiš) kalbomis. Verčia į baltarusių kalbą iš vokiečių, jidiš, hebrajų, rusų ir lenkų kalbų. Šešių poezijos knygų baltarusių ir vienos jidiš kalba, taip pat grožinės-dokumentinės istorijos „Juodieji metai“ apie antifašistinio pasipriešinimo Minsko gete pradžią Antrojo pasaulinio karo metais autorius. Ši knyga supažindina skaitytoją su F. Batorinos eilėraščiais baltarusių ir hebrajų (jidiš) kalbomis.