Kai buvau maždaug tokio dydžio, kaip parodyta šioje nuotraukoje, jau turėjau mėgstamą knygą – Vladimiro Majakovskio eilėraščius vaikams:
„Ši mano maža knygelė yra apie jūrą ir švyturį...“ Kiekvieną puslapį spalvinau kreidelėmis – ne tik todėl, kad mėgau piešti: tais pokario metais knygelė buvo išleista kukliai, su nespalvotais paveikslėliais, bet aš ilgėjausi saulės, jūros, šviesos ir „spalvingų“ garsų, kurie užpildo eilėraščius. Taip pat norėjau, kad knygelės raidės būtų didelės – kaip ant teatro postamentų, kurie tapo mano pirmąja abėcėle. Mama eidavo apsipirkti maisto prekių ir palikdavo mane prie vieno iš šių postamentų, o kol ji stovėdavo eilėje, aš pirštu perbraukdavau plakatus ir mokydavausi skaityti. Taigi, kai pradėjau rašyti vaikams, šie ankstyvieji prisiminimai pasirodė labai svarbūs. Supratau, kad vaikų eilėraščiai neapsieina be spalvingų garsų ir didžiųjų raidžių. Ir dabar stengiuosi juos kuo dažniau įtraukti į kiekvieną savo naują knygą. Tiesą sakant, apie tai ir yra knyga, kurią laikote rankose.