Šioje knygoje vokiečių istorikė ir kultūrinės atminties teoretikė Aleida Assmann polemizuoja su tais, kurie abejoja memorialinės kultūros vertingumu. Nuo XX a. 7–8 dešimtmečių ji tapo dominuojančiu būdu dirbti su praeitimi. Šios vis didėjančios „nepasitenkinimo“ priežastimi tapo traumatiškos praeities paverstimas politinės ir ekonominės prekybos objektu.

„Holokausto industrija“, arši konkurencija dėl aukos statuso, skausmingas prisirišimas prie kaltės jausmo – tai ryškiausi šiuolaikinės kultūrinės atminties formų veikimo pasireiškimai. Iš dalies pripažindama savo oponentų pozicijos pagrįstumą, Aleida Assmann bando sukurti tokią memorialinę perspektyvą, kurioje atsakomybė už padarytas nusikaltimus, etinė pasirengimo dalintis kaltės jausmu ir teisiniai rėmai, leidžiantys išgirsti aukų balsus, paverstų darbą su praeitimi vienu iš svarbiausių sąmoningo judėjimo į ateitį faktorių.