Knygoje nagrinėjama ilga mokslinių institutų formavimosi istorija nuo vėlyvųjų viduramžių iki šių dienų. Autorius nuosekliai paneigia linijinės mokslo evoliucijos sampratą, sutelkdamas skaitytojo dėmesį į įvykių, kurie žymėjo tikrąją jos vystymosi trajektoriją, neakivaizdumą. Jis parodo, kaip įvairūs interesai ir konkrečių asmenybių veiksmai, susiję su gamtos reiškinių pažinimu ir iš pradžių turėję techninės informacijos pobūdį, kristalizavosi į viešai pripažintą mokslininko vaidmenį.

Ypatingas dėmesys skiriamas mokslinio požiūrio į realybę legitimizavimui ir universalios mokslinės ideologijos atsiradimui. Apimdamas platų socialinį-istorinį kontekstą, Ben-David paaiškina, kodėl mokslo įtakos centrai, pirmiausia atsiradę Italijoje, vėliau persikelia į Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Vokietiją ir galiausiai į Jungtines Valstijas. Jis taip pat pateikia išsamų strategijų, lėmusių tam tikrų mokslinių organizacinių formų susikūrimą ar pasirinkimą įvairiose visuomenėse, apžvalgą.