Būdama dvidešimties, Maura O'Halloran dalyvavo universiteto demonstracijose, skatino padavėjas kurti profsąjungą ir savanoriavo su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą. Maura save kūrė pagal katalikų šventosios Motinos Teresės pavyzdį, tačiau namuose medituodavo lotoso pozoje, nustebindama savo šeimą – aštuntajame dešimtmetyje budistų praktikos Airijoje dar nebuvo populiarios. Būdama dvidešimt ketverių, ji išvyko į Japoniją be jokių ypatingų planų ir trejus metus praleido budistų vienuolyne.

Šioje knygoje yra Mauros O'Halloran dienoraščiai ir laiškai per šiuos trejus metus: nuo jos kelionės į Japoniją pradžios iki pameistrystės Toshoji vienuolyne pabaigos. Ji tapo pirmąja vakariete, gavusia Dharmos perdavimą, ir buvo įgaliota mokyti dzeno. Tačiau pakeliui iš Tokijo į Dubliną Maura žuvo automobilio avarijoje, būdama dvidešimt septynerių. „Didžiojo nušvitusiojo“ atminimui Kannonji šventykloje buvo pastatyta Moros, pavaizduotos kaip užuojautos bodhisatva, statula. Nepaisant dvasinių paieškų rimtumo, O'Halloran tonas toli gražu nėra pamaldus atsiribojimas: savo laiškuose ji šaiposi iš havajiečių krišnaitų arogancijos, kritikuoja lyčių nelygybę ir rengia disertaciją. Jos dienoraščiai liudija apie vienuolinį gyvenimą, skirtą darbui ir tyrinėjimams: „tuštuma“ ir kitos dzenbudizmo filosofijos sąvokos sunkiai išreiškiamos žodžiais, tačiau ryžių virimas ir dalijimasis maistu tampa kasdienėmis meditacijomis.