Monografija yra novatoriškas kūrinys politinės kalbos filosofijos srityje. Artikuliuodamas dviprasmišką kalbos ir politikos santykį, autorius atsigręžia į istorinę medžiagą. Lyginamoji trijų revoliucijų – prancūzų, rusų ir vėl prancūzų (1968 m. gegužės mėn. įvykiai) – kalbos politikos analizė susipina su pagrindinių XX amžiaus filosofinių sampratų, ypač J. Deleuze'o ir F. Guattari, daugumos ir mažumų kalbų samprata, kuri yra artima autoriui kalbai ir yra posūkio taškai. Darbe nagrinėjami reiškiniai pateikiami įvairiais rakursais – politiniu, estetiniu, kalbiniu ir kultūriniu aspektais. Kartu pati klausimo formuluotė yra originali ir nauja: kalba, valdžia, žmonės, tautinis klausimas čia nagrinėjami šiuolaikinės filosofinės teorijos požiūriu.