„Imperijoje“ Krachtas pasakoja mums patikimą Augusto Engelhardto, išskirtinio ir dėmesio verto autsaiderio, istoriją. Gavęs vaistininko padėjėjo išsilavinimą ir pajutęs gyvenimo reformos judėjimo (Lebensreformbewegung) įtaką, XX a. pradžioje jis staiga išvyko į Ramiojo vandenyno Vokietijos kolonijas.

Ten, vadinamosiose Vokietijos Naujosios Gvinėjos protektorato žemėse, jis įkūrė „Saulės ordiną“ – kvazireliginę bendruomenę, kurios tikslas buvo įgyvendinti nudizmo ir vegetarizmo idealus nauju pagrindu, neapsiribojant smulkiaburžuazinėmis Vilhelmo imperijos sąlygomis. Engelhardtas įsigijo kokosų plantaciją Kabakono saloje ir visiškai atsidavė, nesirūpindamas ekonomine sėkme ar bent minimaliu pelnu, teoriniam ir praktiniam kokofagijos mokymo įgyvendinimui.

„Saulės žmogus-kokofagas“, laisvas nuo rūpesčių dėl drabužių, būsto ir maisto, orientuojasi tik į kokosų palmių vaisius, kurie noksta arčiau saulės nei visi kiti vaisiai, ir galiausiai gali žmogų, besimaitinantį tik jais (taigi ir saulės šviesa), atvesti į nemirtingumo būseną, tai yra padaryti jį dievišku.