Šis rinkinys sutelktas į Ryūnosuke Akutagawos ir Jun'ichirō Tanizaki ginčą, kuris vyko 1920-aisiais žurnalo „Kaizō“ puslapiuose. Rašytojai dalyvavo gyvai ir intensyviai diskutuodami apie siužeto prigimtį, poetinę dvasią ir realizmo ribas. Jiems literatūra tapo priemone suprasti Rytų ir Vakarų, tradicijos ir modernumo skirtumus: knyga parodo, kaip Japonijos kultūra įžengė į naują erą ne mėgdžiodama, o per vidinius debatus apie rašymo formą, moralę ir jautrumą. Akutagawos ir Tanizaki diskusija neatsako į klausimą „kokia turėtų būti literatūra“. Ji užfiksuoja retą akimirką, kai kultūra, atstovaujama literatūros, vis dar sugeba stabtelėti ir paklausti, kokiu pagrindu ji apskritai reikalauja pasitikėjimo. Knyga baigiasi Tanizaki lyrinių esė serija, parašyta reaguojant į Akutagawos savižudybę ir siūlančia gilesnį rašytojų santykių supratimą.