Hansas Magnusas Encensbergeris — reikšmingiausias vokiečių poetas antroje XX amžiaus pusėje, tęsiantis pilietinės lyrikos tradicijas nuo Heinės iki Brechto. Ilgą laiką jis derino politinį radikalizmą su estetiniu radikalizmu. Savo epą-katastrofą Encensbergeris pavadino „komedija“, sarkastiškai perinterpretuodamas Dantės apibrėžimą: „Komedija — poetinis kūrinys vidutiniu stiliumi su baisiu pradžia ir laiminga pabaiga“. Tai ir komedija įprasta prasme, tačiau autoriaus refleksijos diapazonas platus — nuo „kvailių laivo“ iki „šviesios ateities“, nuo „žmogiškosios komedijos“ iki nebyliojo kino gagų. Jos pagrinde — 1960-ųjų metų revoliucinių vilčių užgesimas.

Pirmasis „Titaniko žūties“ variantas buvo sukurtas 1969 m. Havanoje, Encensbergeriui dirbant Kubos revoliucijos palaikymui, tačiau vienintelis egzempliorius pasimetė pakeliui į Europą. Taigi, kūrinio sukūrimo istorija atspindi pagrindinę poemos temą.

Nepaskandinamas laineris, talpinęs visus Vakarų civilizacijos privalumus, nuskendo likus dvejiems metams iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Jis tampa didinga gerovės visuomenės metafora, kurios keliai neišaiškinami, o katastrofos nenuspėjamos. Poeto manymu, istorijos dėsnių mes nežinome, o visuomenės evoliucijos ir politinės veiklos rezultatai neprognozuojami, ir tai yra visų pozityvių utopijų nesėkmių priežastis.

Žuvusio „Titaniko“ pavertimas mitologema, galingu kultūrinės industrijos varikliu taip pat atsispindi poemoje, pirmą kartą išverstoje į lietuvių kalbą.

Iki šiol H. M. Encensbergeris išlieka vienu iš įtakingiausių Europos intelektualų.