Skaitytojui pristatoma sutrumpinta Valerijaus Podorogos paskaitų, skaitytų 2014–2015 m. Maskvos naujojo kino mokykloje, versija. Šiame kurse autorius tyrinėja įsivaizduojamąjį kaip kino galimybės prielaidą ir plėtoja tokias sąvokas kaip „pasąmonė“, „sapnas“, „ekranas“, „kitas“, „smurtas“ ir „baimė“. Analizuodamas judančio vaizdo struktūrą, Podoroga parodo, kad jo negalima redukuoti vien iki kino technikų, ideologijų ir diskursų, o veikiau išreiškia sudėtingesnę antropologinę ir psichoanalitinę patirtį. Autorius nagrinėja daugybę kino pavyzdžių, įskaitant Michaelio Haneke „Paslėptas“ ir „Baltą juostelę“, Sergejaus Eisensteino „Karo laivą Potemkiną“ ir „Streiką“, ir aptaria Sigmundo Freudo, Ernsto Jüngerio, Jeano-Paulio Sartre'o ir Jacques'o Lacano tekstus. Pagrindinė šių paskaitų idėja – Valerijaus Podorogos idėja, kad kinas yra paslėptos, įsivaizduojamos patirties vizualinis simptomas. Be to, ši patirtis pati yra XX ir XXI amžių eksperimentinių kino kūrėjų įkūnijamo nebaigto darbo pagrindas.