Šveicarų filologo ir idėjų istoriko Jeano Starobinskio (g. 1920) darbų rinkinys sujungtas melancholijos tema, kuri nagrinėjama kaip Europos kultūros faktas. Autorius seka melancholijos istoriją nuo Antikos iki XX amžiaus, nagrinėdamas tiek medicininės melancholinių sutrikimų studijų ir gydymo tradiciją, tiek literatūrinę praktiką, pagrįstą kūrybiniu melancholinės patirties permąstymu.

Tarp rašytojų ir poetų, kurių kūriniai analizuojami šiuo požiūriu, yra Vergilijus, Ovidijus, Orleano Karolis, Miguelis de Cervantesas, Robertas Burtonas, Carlo Gozzi, E. T. A. Hoffmannas, Germaine de Staël, Sørenas Kierkegaardas, Charlesas Baudelaire'as, Pierre-Jeanas Jouve'as, Roger Caillois, Osipas Mandelstamas ir daugelis kitų.

„Kiekvieną melancholiką reikia gydyti, pirmiausia išsamiai išsiaiškinus jo proto būseną, charakterį ir įpročius, kad būtų suvaldyta aistra, kuri, pavergusi jo mintis, palaiko jo kliedesius.“ Pagrindinis terapijos tikslas – „pašalinti įkyrią idėją“, pasak Pinelio. Eskirolio ir Pinelio akimis, melancholikas yra jo paties sugalvotos idėjos auka, kuri jame egzistuoja parazitiškai. Išvarykite, sunaikinkite, ištirpinkite, susprogdinkite šią dominuojančią idėją, ir liga išnyks kartu su ja.