Kas bendro tarp Sokrato, Hipatijos, Džordano Bruno, Tomo Moro ir Jano Patočkos? Jie visi kadaise susidūrė su sunkiausiu pasirinkimu: mirti ištikimiems savo idėjoms arba jų atsisakyti ir likti gyvam. Ir kiekvienas iš jų pasirinko mirtį. Mirtis tapo ne tik neatsiejama jų biografijų dalimi, bet ir filosofiniu teiginiu – testamentu tikrąja to žodžio prasme. „Sokratas galbūt niekada neparašė nė vienos eilutės, bet jo mirtis yra vienas didžiausių visų laikų filosofinių bestselerių.“ Kostikos Bradatan knyga „Mirtis dėl idėjų“ tyrinėja galutinę situaciją, kurioje atsiduria filosofai, kai mirštantys kūnai ir viešas jų mirties reginys tampa jų paskutine priemone įtikinti save. Remdamasis daugiausia filosofijos istorija, veikalas siūlo tarpdisciplininį požiūrį į pagrindinę problemą. Ši knyga yra apie Sokratą ir Heideggerį, bet taip pat apie Gandžio „pasninką iki mirties“ ir budistų vienuolio susideginimą, apie Girardą ir Pasolini, savęs tobulinimą ir esė meną. Pasak autorės, filosofija neturėtų būti vien akademinis pratimas, o gyvenimo menas, o bet kokį gyvenimo meną lydi mirties menas. Kostika Bradatan yra žinoma šiuolaikinė amerikiečių filosofė ir Teksaso technikos universiteto Garbės koledžo profesorė.