Prancūzų rašytojas Marcelis Prustas (1871–1922) savo pagrindinį kūrinį – romanų seriją „Prarasto laiko paieškos“ – kūrė per keturiolika metų, iki pat gyvenimo pabaigos.

Šiame monumentaliame kūrinyje, kuris buvo vadinamas simfoniniu, katedros ir upės romanu, autoriui pavyko suderinti struktūros didybę su unikaliai subtiliu pasaulėžiūra, pateikiant iš esmės naują meninės refleksijos tipą, tapusį vienu reikšmingiausių XX amžiaus meno atradimų.

Šis „Prarasto laiko paieškos“ leidimas išleistas klasikiniu M. N. Liubimovo vertimu, o paskutinį, septintąjį tomą, išvertė A. N. Smirnova. Kūrinio struktūra leidžia taikyti kelis skaitymo metodus: kiekviena knyga vienu metu yra ir bendro pasakojimo grandinės grandis, ir autonomiškas kūrinys.