Autorius neketino rašyti kalėjimo prozos. Gyvenimas susiklostė kitaip. Jis išgyveno patirtį, kuri paprastai lieka už uždarų durų, ir nusprendė papasakoti šią istoriją sąžiningai: be tragedijų ir be bandymų išbandyti save kaip didvyrį. Ši knyga autoriui tapo būdu suvokti tai, ką jis patyrė, ir kartu dovana skaitytojui, norinčiam suprasti Baltarusiją ne iš naujienų antraščių, o per sąžiningą žmogišką patirtį.