„Eilėraštis – tai staigus įkvėpimas, su kuriuo reikia kažką daryti, antraip bus blogai. Detektyvas, kuriame turiu rasti žudiką – idealią formą. Matematinis uždavinys iracionaliesiems. Rašau eilėraščius kiek save atsimenu. Juos rašiau moksleiviams, bandydama kažkaip pirmaisiais baltarusiškais žodžiais atskleisti Minsko pakraščių pramoninius peizažus, pilkus įvažiavimus ir visą tuometinės egzistencijos ankštumą. Juos rašiau 90-aisiais, kai kartu su savo avangardo draugais svajojau apie literatūros revoliuciją ir mėgau bartis su senais retrogradais. Juos rašiau, kai dirbau prie savo romanų – panaudojau eilėraščius „Europos šunyse“, sukarpiau juos į „Baltąją musę“ ir atidaviau „Alindarkos vaikams“. 2020–2021 metais poezija padėjo man išreikšti tai, kas skaudino ir degino. Siaubą, pasipriešinimą, viltį. Šioje knygoje pirmą kartą surinkti skirtingų metų eilėraščiai – apie save ir apie savuosius. Visiems ir, kaip ir dera eilėraščiams, niekam.“