Montaigne'as rašė: „Kai aš žaidžiu su savo katinu, kas žino, ar aš jai nesilinksminau labiau nei aš! Neturime įrodymų, kad žmonės kada nors iš tikrųjų „prijaukino“ kates. Atvirkščiai, tam tikru momentu katės suprato, kad žmonės gali būti joms naudingi. Šioje knygoje Johnas Grėjus bando suprasti filosofines ir moralines problemas, susijusias su labai keistais žmonių ir šių nuostabių gyvūnų ryšiais. Remdamasis šimtmečių filosofiniu paveldu, nuo Montaigne iki Schopenhauerio, jis nagrinėja mūsų santykius su šiais neįprastais „naminiais gyvūnais“.
Knygos esmė – gilus kačių, kaip bene vienintelės rūšies, padedančios mums – mūsų giliai vienatvėje pasaulyje – dėkingumas, suprasti savo gyvūnų prigimtį.