„Nėra vienatvės, tik lauk“ – tai konsteliacinis romanas apie motinystę, vaikystę, paauglystę, patriarchatą ir vienatvės neįmanomumą. Vėlyvojo sovietmečio ir posovietinio gyvenimo eskizuose save pasiskelbusi herojė apmąsto priverstinę moterų iš darbininkų klasės šeimų, bėgančių iš savo kaimų į Maskvą, emancipaciją. Kaip ir jos draugės, Katjos motina nesuvokia patriarchato spaudimo ir nesistengia jam priešintis. Ji nesvajoja apie išsilavinimą ar karjerą, o nori pabėgti nuo skurdo ir perpildymo, sukurti naują, klestinčią šeimą, paremtą pažįstamais modeliais. Šis nepilnas išsiskyrimas tampa bendru motinos ir dukters likimu: pirmoji nuolat grįžta į kaimą pas tėvus ir mišką, o antroji aplinkybių nuolat grąžinama į vietą, kur jai nebėra vietos. Apmąstydama norą ir neįmanomumą atsiriboti nuo žmonių ir idėjų, kurios tempia žemyn, autoherojė suvokia save kaip neramų vaisių, profesiniu ir asmeniniu požiūriu nuriedėjusį toli nuo medžio, įstrigusį tarp savo motiniškų šaknų.