Knyga sukurta pagal garsios britų pediatrės ir vaikų raidos specialistės Merės Sheridan darbus. Jos kūryboje pagrindinis dėmesys skiriamas spontaniškam žaidimui ankstyvoje vaikystėje. JK sveikatos departamentas knygą išleido 1977 m. ir nuo to laiko buvo perspausdinta dešimtis kartų. Tai jau trečiasis knygos leidimas, psichologai Justinas Howardas ir Donas Aldersonas ją pritaikė šiuolaikiniam skaitytojui ir papildė naujausių mokslinių tyrimų rezultatais.

Mary Sheridan mano, kad gebėjimas žaisti spontaniškai, be suaugusiųjų nurodymų yra svarbiausias vaikų įgūdis. Žaidimai turėtų tapti sunkesni senstant. O jei taip neatsitiks, tėvai turi pagrindo galvoti ir stebėti savo vaiką, kad suprastų, ar jis tinkamai vystosi.

Autoriai aprašo populiarias žaidimų atsiradimo teorijas, pateikia įvairias žaidimų klasifikacijas, detaliai aprašo, kokiame amžiuje kokie įgūdžiai formuojasi žaidžiant. Ši knyga yra klasika skirta tėvams, mokytojams ir pediatrams. Taip pat didelis dėmesys skiriamas darbui su protinę ir fizinę negalią turinčiais vaikais.

Tėvai daug daugiau dėmesio skiria mokymuisi žaidžiant, o ne vaiko gebėjimo žaisti ugdymui. Suaugęs žmogus, matydamas, kad vaikas žaidimuose nedalyvauja, turėtų savęs paklausti, ar vaikas moka žaisti? Kaip galime jam padėti, kai susiduria su judėjimo, suvokimo ir koordinacijos sunkumais, kad lavintume jo žaidimo gebėjimus?

Kodėl skaityti?
Sužinosite:

Kaip su amžiumi vaikų žaidimai tampa vis sudėtingesni ir į ką tėvai turi atkreipti dėmesį, kad vaikas vystytųsi darniai ir teisingai.
Kaip kultūrinės ypatybės veikia įvairių šalių vaikų žaidimus.
Kaip vaikai iš neturtingų šeimų praktiškai iš nieko sugalvoja sau žaislus ir kaip tai padeda jų vystymuisi.