Šiuolaikinio amerikiečių filosofo ir mokslo istoriko Peterio Galisono knyga supažindina skaitytoją su tuo, kaip XIX–XX amžių sandūroje buvo sukurta laikrodžių derinimo procedūra, kuri vėliau tapo vienu iš reliatyvistinės fizikos ramsčių. Autorius sutelkia dėmesį ne tik į garsių fizikų – pirmiausia Einšteino ir Puankarės – teorinius samprotavimus, bet ir į itin painų tų laikų navigatorių, astronomų, geležinkelininkų, kariškių, verslininkų ir kartografų interesų ir praktikos raizginį, kuris leido iliustruoti, diskredituoti ir užbėgti už akių mokslininkų sumanymams.
Knyga skirta filosofams, mokslo istorikams, taip pat plačiam skaitytojų ratui, besidomintiems mokslinės minties raida.