34-erių Kaziliūnaitė laikoma viena iš jaunųjų kartos lyderių Lietuvos poezijoje. Ji išleido penkias knygas savo gimtinėje ir išleistą rinktinę poezijos knygą anglų kalba. Praėjusiais metais jos poezijos rinkinys buvo įtrauktas į šiuolaikinės lietuvių poezijos antologiją, sudarytą Georgijaus Jerjomino.

Poetė dirba, galima sakyti, absurdiškumo su žmogišku veidu manieroje: „jeigu aš neteksiu rankų vaikščiodama / nekelk jų“, „žmonės žydi iš liūdesio / o vyšnios tiesiog žydi“. Bet kokia absurdiška mintis naudojama tik kaip įėjimo taškas į lyrinį išgyvenimą.

Atsakomybės pasidalijimas tarp dviejų vertėjų niekur knygoje nėra paaiškintas. Vertimas palieka daug norimų dalykų, kartais nukrypstant nuo kalbinės normos ir kalbinės logikos. Pavyzdžiui: „amžinai sustings šunys / kurių kauksmą aš klausiau / išvykusi už miesto / šaldančiomis sielą naktimis“. Čia ir idioma „šaldančiomis sielą“ yra iškraipyta, ir paskirstymo konstrukcija su prielinksniu „po“ blogai dera su išplėstiniais apibrėžimais. Reikėtų, žinoma, „šaldančiomis sielą naktimis“.

Mačiau angelus su automatais rankose / jie liūdnai žiūrėjo į grindis oro uostuose ir stotyse. Mačiau vyrus, kurie save laikė tikrais / vyrais ir moteris, kurios save laikė tikromis / moterimis. Susipažindami, vietoj savo vardo jie sakydavo / — aš tokio ir tokio moteris —. Mačiau tuščius kaimus, miškus, kurie kertami, / užtvenktas upes ir bažnytėles vietovėse. Veidrodyje.

Dmitrijus Kuzminas