Jean-Jacques'as Choulas – Goncourt'ų premijos laureatas, Ingrid Cavendish vyras ir Saint Laurent'o draugas – pradėjo rašyti šį romaną, norėdamas suprasti keistą Raoul Ruiz pasiūlymą: vaidinti pamišusį daktarą Gogolį „Orlako rankų“ perdirbinyje.

Užuot filmavęsis, Choulas leidžiasi į kelionę per savo atmintį, kur mirga literatūros ir kino šviesuliai: jis klajoja po naktinį Paryžių su Jarmuschu; geria devintojo dešimtmečio Romoje su prodiuseriu Rassamu; mokosi rūkyti cigaretę iš Fassbinderio; gedi savo vaikystės draugo Jeano Eustache'o; persekioja Talleyrand'o dvasią ir ištirpsta Shakespeare'o, Prousto, Gide'o, Bataille'o ir Étienne'o Dao personažuose.

„Ką Raulis pamatė? Kas mano išvaizdoje galėtų mane susieti su bauginančiu vaizdu iš mokslinės fantastikos filmo? Pripažįstu, kad kai šaltais žiemos vakarais stoviu vienas šlubčiodamas, braižydamas lygius zigzagus savo ilgu juodu Yamamoto paltu (negalėjau prisiversti atlikti artrozės operacijos ar jo apsiūti) ir užsidėjęs didelius tamsius akinius, pro šalį einanti šeima gali mane neteisingai suprasti ir suklaidinti... Bet vos tik atsisėdu be akinių ir palto, iš karto pasijuntu nedrąsesnis. Tada pagalvojau, kad Raulis galėjo matyti savaitės senumo „Liberation“ numerį: iliustruodamas savo interviu-reportažą apie Jimą Jarmuschą, buvau nufotografuotas su juo ant tuščio Bir Hakeim tilto, mes buvome ten kaip du pabėgę nusikaltėliai, naktis, tik tolumoje, vakaruose, retkarčiais blykstelėdavo žaibai, geležinė tilto armatūra, išvaizda primename du mokslinės fantastikos personažus – jis visada atsargios laikysenos, sidabriniais plaukais, mutanto veidu, o aš nešioju plačius tamsius akinius, nuotraukoje aplink mano veidą susidarė didelė balta aureolė ir viskas atrodo taip, lyg mus vejasi...“