Antroji menininko Vadimo Zacharovo ir filologės bei daugelio projektų bendraautorės Marijos Porudominskajos pokalbių knyga nagrinėja daugybę Vadimo bendradarbiavimo projektų su žymiais Maskvos konceptualiosios dailės menininkais Igoriu Lutzu, Viktoru Skersiu, Nadežda Stolpovskaja, Jurijumi Albertu, Sergejumi Anufrievu, Pavelu Peperšteinu, Andrejumi Monastyrskiu, Jurijumi Leidermanu, Ivanu Čiukovu ir Sabina Hänsgen nuo 1978 iki 2009 m. Knygoje taip pat nagrinėjamas jo bendradarbiavimas su kompozitoriumi Ivanu Sokolovu (1997–1998, 2006–2007) ir patirtis dirbant su vokiečių menininku Niklasu Ničke (2010–2016).

Šio leidinio esmė ir tikslas – parodyti beribį meninių eksperimentų srautą, kuris dažnai vyko greta, o kartais ir prieštaraujant pagrindinei Zacharovo kūrybai, aprašytai jo pirmojoje knygoje „Menininkas privalo mąstyti!“. Be šių eksperimentų, sėkmingų ar ne, sunku įsivaizduoti visavertį kūrinį. Bendraautorystė yra išeitis iš autoriaus aklavietės, nukrypimas nuo nusistovėjusio kelio. Šioje knygoje bandome aptarti „laisvės“ sąvokos išlikimą bendradarbiaujančiose kūrybinėse erdvėse. Pasak Vadimo Zacharovo, bendraautorystė yra demokratiškiausias įsivaizduojamas kūrybinis metodas. Ji siūlo daug platesnę kūrybinę paletę nei izoliuotos praktikos. BET! Bendraautorystė, kaip ir stiprus narkotikas, gali vesti ir į hospitalizaciją.