Nors terminą „posttiesa“ sugalvojo kritikai, sužavėti „Brexit“ ir JAV prezidento rinkimų kampanija, posttiesa yra įsišaknijusi Vakarų socialinės ir politinės teorijos istorijoje. Steve'as Fulleris grįžta prie Platono, nagrinėja įvairius teologinius ir filosofinius klausimus ir ypatingą dėmesį skiria machiavellistinei klasikinės sociologijos tradicijai. Pagrindinė figūra yra Vilfredo Pareto, kuris pasiūlė originalią posttiesos koncepciją, remdamasis savo dviejų tipų elitų – liūtų ir lapių – apyvartos teorija, pagal kurią liūtai ir lapės konkuruoja dėl valdžios ir kaltina vienas kitą neteisėtumu, nurodydami oponento teiginių klaidingumą – tiek apie tai, ką jie (liūtai) padarė, tiek apie tai, ką jie (lapės) darys. Būdingas posttiesos bruožas yra griežtas skirtumas tarp regimybės ir realybės, kuris niekada nebūna visiškai panaikintas, todėl stipriausia regimybė pateikiama kaip realybė. Kyla klausimas, kaip pasiekti didesnių laimėjimų – sparčiai keičiant matomumą (lapių poziciją) ar jį stabilizuojant (liūtų poziciją). Autorius iš skirtingų kampų nagrinėja, ką visa tai reiškia politikai ir mokslui. Knyga skirta politikos mokslų, sociologijos ir šiuolaikinės filosofijos srities specialistams.