Zaha Hadid buvo revoliucionierė architektė, daugelį metų beveik nieko nestačiusi, nepaisant kritikų pripažinimo. Kai kurie netgi sakė, kad jos drąsūs, futuristiniai projektai yra neįmanomi.

Paskutiniais gyvenimo metais Hadid drąsios vizijos tapo realybe, suteikdamos unikalią naują architektūrinę kalbą tokiems įvairiems miestams ir statiniams kaip Rosenthal šiuolaikinio meno centras Sinsinatyje, kurį „The New York Times“ pavadino „svarbiausiu nauju pastatu Amerikoje nuo Šaltojo karo“; MAXXI muziejus Romoje; Guangdžou operos teatras Kinijoje; ir 2012 m. Londono olimpinių žaidynių vandens sporto centras.

Netikėtos mirties metu 2016 m. Hadid buvo tvirtai įsitvirtinusi tarp pasaulio architektūros elito, pripažinta pirmąja moterimi, laimėjusia ir Pritzkerio architektūros premiją, ir RIBA karališkąjį aukso medalį, bet svarbiausia – naujų formų kūrėja, pirmoji didžioji 2000-ųjų architektė.

Nuo ankstyvųjų ryškių kampų pastatų iki vėlesnės, lankstesnės architektūros, kurioje grindys, lubos, sienos ir baldai tapo bendro dizaino dalimi, šioje esminėje įžangoje pateikiami pagrindiniai Hadid novatoriškos praktikos pavyzdžiai. Ji buvo ne tik architektė, bet ir menininkė, kovojusi su senomis taisyklėmis ir kūrusi savo XXI amžiaus visatą.