Knygos herojus susiranda savo seną telefoną ir perskaito išlikusias tekstines žinutes. Apie kiekvieną iš jų yra ką prisiminti – galima parašyti visą romaną. Ir romane paliesti šiuos amžinus klausimus: kaip gyventi, kaip rasti meilę, kaip užsidirbti pinigų su literatūra, išleisti ne daugiau kaip du dolerius per dieną, ar reikia eiti į aikštę, kad pakeistum valdžią?

Pavelas Antipovas rašo lyrinę postfikciją, o šis tekstas yra kalba, siekianti gyvenimo. Čia vienodai svarbus situacijų autentiškumas ir atminties užgaidos, žodinis skubėjimas ir nuotaikų kaita.

Prisimenu, kad lijo
Nebuvau tokia laiminga