„Epilogas“ – ketvirtoji knyga, užbaigianti didžiojo eksperimentinio romano „Upė be krantų“ leidybą. Šis romanas – revoliucija jusliniame suvokime, nepakartojamas XX amžiaus pasaulinės literatūros reiškinys.

„Epilogas“ (išleistas po mirties 1961 metais) – neužbaigtos trečiosios „Upės be krantų“ dalies fragmentas, pagrindinio vokiečių rašytojo kūrinio, sukurto 1935–1947 metais Danijos Bornholmo saloje. Romane atsispindi ta fragmentacija, kurią Janas gyvenimo pabaigoje suvokė kaip būdingą visai savo veiklai: „Mano paties gyvenimas yra nebaigtų arba neįmanomų užbaigti procesų virtinė“, – rašė jis leidėjui Peteriui Zurkampui 1958 metų gegužę.

Pasakojimo apie brendimą centre – Nikolajaus, nesantuokinio kompozitoriaus Gustavo Aniaso Horno ir Gemmos sūnaus, susitikimas su Ajaksu, jo tėvo žudiku, apsimetančiu Horno draugu, Alfredu Tutainu. Šioje dalyje įvykiai, anksčiau įvairiai šakojęsi laike ir erdvėje, nagrinėjami nauju kampu.

Knygoje pateikiami vertėjos ir filologės Tatjanos Baskakovos komentarai, taip pat išsami straipsnis apie romano perėjimo vaizdus, papildytas spalvotu įdėklu su dešimtimis meno kūrinių, padedančių suprasti Jano kūrybą.